Vilkdalgis ar irisai gėlės priežiūra, auginimas

Vilkdalgis (lot. Iris) – tai gėlė, kitaip vadinama irisais, kurios didingų žiedų ir kardo formos lapų neįmanoma supainioti su jokiu kitu augalu. Nuo senovės Graikijos laikų, kai gėlė buvo pavadinta vaivorykštės deivės Iridės vardu, vilkdalgiai simbolizuoja išmintį, viltį ir karališką didybę. Jų spalvų ir formų įvairovė yra tiesiog stulbinanti – nuo klasikinių mėlynų ir violetinių iki baltų, geltonų, rausvų, oranžinių ir net beveik juodų atspalvių. Nors vilkdalgis atrodo kaip lepus aristokratas, iš tiesų tai yra stebėtinai ištvermingas ir nesunkiai auginamas augalas, galintis tapti bet kurio gėlyno akcentu – nuo kaimiškos sodybos iki modernaus minimalistinio sodo.

Vilkdalgių rūšys Lietuvoje

Tačiau Lietuvos gėlynuose populiariausios yra kelios pagrindinės grupės:
– Barzdotieji vilkdalgiai (Iris germanica hibridai) – patys populiariausi ir atpažįstamiausi vilkdalgiai. Jų apatiniai žiedlapiai turi tankų, į barzdelę panašų šerelį. Jie skirstomi pagal aukštį į žemaūgius, vidutinio aukščio ir aukštaūgius. Būtent jie pasižymi didžiausia spalvų įvairove.
– Sibiriniai vilkdalgiai (Iris sibirica) – elegantiški, grakštūs ir labai atsparūs vilkdalgiai. Jų žiedai smulkesni, neturi „barzdelės”, o siauri, ilgi lapai išlieka dekoratyvūs visą sezoną, primindami dekoratyvinių žolių kerą. Jie puikiai toleruoja drėgnesnę dirvą ir yra visiškai nereiklūs.
– Japoniniai vilkdalgiai (Iris ensata) – išsiskiria labai dideliais, plokščiais, tarsi iš šilko pagamintais žiedais. Jie mėgsta drėgną ir rūgščią dirvą, todėl idealiai tinka tvenkinių ar kitų vandens telkinių pakrantėms apsodinti.
– Pelkiniai vilkdalgiai (Iris pseudacorus) – Lietuvoje natūraliai gamtoje auganti rūšis, ryškiai geltonais žiedais. Kaip ir sako pavadinimas, jie puikiai auga itin šlapiose vietose, netgi vandenyje.

Kaip auginti vilkdalgius?

Nors skirtingos rūšys turi savų ypatumų, yra keletas bendrų taisyklių, kurios padės sėkmingai auginti daugumą vilkdalgių. Dauguma vilkdalgių, ypač barzdotieji, yra saulės mėgėjai. Jiems reikia bent 6 valandų tiesioginės saulės per dieną, kad gausiai žydėtų. Geriausiai auga lengvoje, gerai drenuotoje, neutralaus arba šiek tiek šarminio pH dirvoje. Sunkus, užmirkęs molis – didžiausias jų priešas, sukeliantis šakniastiebių puvimą. Sibiriniai ir japoniniai vilkdalgiai pakenčia ir drėgnesnę dirvą, bet stovinčio vandens nemėgsta ir jie (išskyrus pelkinius).
Barzdotuosius vilkdalgius reikia sodinti labai sekliai. Jų mėsingas šakniastiebis (rizoma) turi būti matomas dirvos paviršiuje, kad jį galėtų kaitinti saulė – tai skatina žiedinių pumpurų formavimąsi. Sodinant iškasama duobutė, jos centre suformuojamas kauburėlis, ant kurio uždedamas šakniastiebis, o šaknys paskleidžiamos į šonus. Užbėrus žemėmis, šakniastiebio viršus turi likti atviras. Sibirinius vilkdalgius galima sodinti šiek tiek giliau, apie 3-5 cm gylyje.
Įsitvirtinę vilkdalgiai yra gana atsparūs sausrai. Laistyti juos reikėtų tik per ilgesnes sausras, ypač pavasarį ir žydėjimo metu. Svarbiausia – neperlieti. Tręšti reikėtų saikingai, geriausia – pavasarį, specialiomis daugiamečiams žydintiems augalams skirtomis trąšomis, kuriose yra mažiau azoto (N) ir daugiau fosforo (P) bei kalio (K). Azoto perteklius skatins vešlių lapų augimą žydėjimo sąskaita ir didins ligų riziką.

Vilkdalgio ligos ir kenkėjai

Nors vilkdalgiai gana atsparūs, kartais problemų kyla. Šakniastiebių puvinys – tai pati dažniausia ir pavojingiausia liga, kurią sukelia per didelė drėgmė ir per gilus sodinimas. Lapai pradeda gelsti nuo viršūnių, o šakniastiebis tampa minkštas ir nemalonaus kvapo. Pastebėjus pažeistą vietą, ją reikia išpjauti aštriu peiliu iki sveikos vietos, pjūvį dezinfekuoti (pvz., anglies milteliais) ir palikti atvirą, kad apdžiūtų. Lapų dėmėtligė – ant lapų atsiranda pilkšvos ar rusvos dėmės. Tai grybinė liga. Pažeistus lapus reikia šalinti ir deginti, o augalą galima nupurkšti fungicidais. Vilkdalginė muselė, šis kenkėjas pažeidžia žiedų pumpurus, kurie deformuojasi ir neišsiskleidžia. Pažeistus pumpurus reikia skinti ir naikinti.

Vilkdalgių priežiūra

Priežiūra galima pradėti nuo to, kad nužydėjusius žiedstiebius reikia nupjauti iki pat pagrindų, kad augalas neeikvotų energijos sėklų brandinimui. Lapus palikite – jie visą vasarą gamins maisto medžiagas kitų metų žydėjimui. Rudenį, prieš šalnas, barzdotųjų vilkdalgių lapus reikėtų nupjauti vėduoklės forma, paliekant apie 10-15 cm aukščio. Sibirinių vilkdalgių lapų kirpti nebūtina, bet galima tai daryti dėl estetikos.

Vilkdalgių dauginimas

Vilkdalgiai lengviausiai dauginami dalijant kerą. Geriausias laikas tai daryti – praėjus 3-4 savaitėms po žydėjimo (dažniausiai liepos pabaiga – rugpjūtis). Keras iškasamas, šakniastiebiai aštriu peiliu supjaustomi į dalis. Kiekviena dalis turi turėti bent vieną lapų vėduoklę ir sveikų šaknų. Prieš sodinant, lapus patartina patrumpinti perpus.

Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilkdalgis