Karpažolė (lot. Euphorbia) – tai ne tik augalo pavadinimas, bet ir ištisa botaninė visata, jungianti per 2000 pačių įvairiausių rūšių. Šioje gentyje telpa viskas, nuo Lietuvoje savaime augančių pievų augalų iki egzotiškų, į kaktusus panašių dykumų gyventojų ir puošnių kambarinių gėlių. Nors jų išvaizda, dydis ir augimo sąlygos skiriasi dramatiškai, beveik visas karpažoles jungia vienas išskirtinis ir perspėjantis bruožas – pažeidus stiebą ar lapą, išsiskiriančios pieniškos, aitrios ir dažnai toksiškos sultys, vadinamos lateksu.

Apie karpažoles

Daugiažiedė karpažolė, dar dažnai vadinama pagalvėline, margalape arba lotynišku sinonimu (lot. Euphorbia polychroma), yra daugiametis, ilgaamžis žolinis augalas, kilęs iš Vidurio ir Pietryčių Europos bei Turkijos. Jos vertė slypi nepaprastai taisyklingoje, pusrutulio formą sudarančioje kero struktūroje ir akinančiame pavasariniame žydėjime. Augalas suformuoja tankų, iki 40–50 cm aukščio ir tiek pat pločio siekiantį kupolą. Stiebai statūs, gausiai lapuoti. Lapai lancetiški, švelniai žali, rudenį dažnai nusidažo rausvais ar oranžiniais atspalviais, suteikdami gėlynui papildomo žavesio. Karpažolėms būdingas specifinis žiedynas, vadinamas čiaže (lot. cyathium). Pats žiedas yra labai redukuotas ir neišvaizdus. Tačiau visą grožį ir spalvą sukuria jį supantys dideli, modifikuoti lapeliai – pažiedlapiai (arba brakėjos). Būtent šie ryškiai sieros geltonumo ar citrininės spalvos pažiedlapiai iš toli šviečia tarsi maža saulutė ir privilioja pirmuosius pavasario apdulkintojus.

Ką svarbu žinoti apie karpažolę?

Kalbant apie karpažoles, neįmanoma nepaminėti jų cheminės sudėties. Jau minėtas pieniškas lateksas yra ne tik augalo apsaugos nuo kenkėjų mechanizmas, bet ir sudėtingų biocheminių junginių šaltinis. Kaip teigiama mokslinėse publikacijose, nagrinėjančiose Euphorbia genties fitochemiją, cheminė analizė patvirtina, kad E. epithymoides latekse yra gausu jatropano ir latirano tipo diterpenoidų, kurie yra būdingi daugeliui Euphorbia rūšių ir yra intensyvių mokslinių tyrimų objektas dėl jų citotoksinių ir kitų biocheminių savybių [Hohmann, J., Lévai, D., Forgó, P., Evanics, F., & Kálmán, A. (2001). Jatrophane Diterpenoids from Euphorbia epithymoides. Planta Medica, 67(6), 574-576. https://doi.org/10.1055/s-2001-16490]. Dėl šios priežasties su augalu būtina dirbti mūvint pirštines, kadangi sultys gali stipriai sudirginti odą, o patekusios į akis – sukelti rimtą uždegimą.

Kaip auginti? Sodinimas, vieta, laistymas, tręšimas, genėjimas

Sėkmingam augimui reikia parinkti kuo saulėtesnę vietą. Tik saulėje augalas išlaikys kompaktišką, taisyklingą formą ir ryškiausią žiedynų spalvą. Augdama daliniame pavėsyje, karpažolė ištįs, taps retesnė ir ne tokia dekoratyvi. Augalas nėra išrankus, tačiau geriausiai auga vidutinio derlingumo, lengvoje ir laidžioje dirvoje. Labai svarbu, kad nesikauptų drėgmės perteklius, ypač žiemą, todėl vertėtų vengti sunkaus molio ar užmirkstančių plotų. Puikiai toleruoja kalkingą dirvą. Geriausia sodinti pavasarį arba ankstyvą rudenį, kad spėtų gerai įsišaknyti. Tarp kerų palikite apie 40 cm atstumą.
Rausvoji karpažolė yra atspari sausrai. Jaunus, ką tik pasodintus augalus palaistykite reguliariai, tačiau jau prigijusiam ir suaugusiam kerui papildomo laistymo prireiks tik per itin ilgas ir karštas sausras. Šiam augalui nereikia gausaus tręšimo. Perteklinis azoto kiekis skatins vešlų lapų augimą, tačiau tai pakenks žydėjimui ir kero formai. Visiškai pakanka pavasarį įterpti šiek tiek komposto. Genėjimas, tai bene svarbiausias priežiūros darbas. Nužydėjus, birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, visus stiebus su žiedynais reikia nukirpti maždaug perpus arba paliekant trečdalį jų aukščio. Tai neleidžia augalui subrandinti sėklų (kas atima daug energijos), skatina jį išlikti tankų, kompaktišką ir neleidžia kerui „išvirsti“ į šonus. Paprasčiausias būdas – kero dalijimas. Kas 4–5 metus pavasarį arba rudenį kerą reikia atjauninti, iškasant jį ir aštriu kastuvu padalijant į kelias dalis.

Sodo karpažolės

Pelkinė karpažolė (lot. palustris) – galinga, iki metro aukščio užauganti karpažolė, natūraliai paplitusi ir Lietuvoje. Kaip sufleruoja pavadinimas, ji mėgsta drėgnas, net šlapias vietas, todėl puikiai tinka tvenkinių pakrantėms puošti.
Mirtalapė karpažolė (lot. myrsinites) – visiška priešingybė pelkinei. Tai šliaužiantis, sausrai itin atsparus augalas su melsvai pilkais, tarsi vaškuotais, spirale išsidėsčiusiais lapais. Idealiai tinka alpinariumams, akmenų sodams ir saulėtiems šlaitams.

Kambarinės karpažolės

Dygliuotoji karpažolė (lot. milii) – tai dygliuotas krūmelis iš Madagaskaro, galintis žydėti beveik ištisus metus ryškiai raudonais, rožiniais ar geltonais pažiedlapiais.
Baltagyslė karpažolė (lot. leuconeura) taip pat kilusi iš Madagaskaro, auginama dėl dekoratyvių lapų su išraiškingomis baltomis gyslomis. Garsėja savo savybe subrandinti ir iššauti sėklas po visą kambarį.
Tribriaunė karpažolė (lot. trigona) dažnai kaktusine karpažole vadinamas augalas dėl savo stačių, mėsingų, į kaktusą panašių trijų briaunų stiebų. Tai greitai augantis ir lengvai prižiūrimas sukulentas. Dažnai auginamos ir įvairiaspalvės, pavyzdžiui, raudonos spalvos formos (E. trigona ‘Rubra’).

Daugiau karpažolių veislių rasite: https://manoaugalas.lt/kategorijos/karpazoles