Astilbė gėlė, auginimas, priežiūra, ligos ir kenkėjai

Astilbės (lot. Astilbe), dažnai vadinamos netikrosiomis spirea (angl. False Spirea), yra populiarūs daugiamečiai augalai, priklausantys Saxifragaceae šeimai. Jos vertinamos dėl savo išskirtinių plunksniškų žiedynų ir vešlios, paparčius primenančios lapijos, kurios spalva pavasarį gali būti ryškiai žalia su bronziniais atspalviais. Šie augalai puikiai tinka vėsingoms sodo vietoms, suteikdami ryškių spalvų pavasarį ir vasarą, ir yra idealus pasirinkimas miško sodams, pavėsingiems apvadams bei vandens telkinių pakraščiams, kur suteikia elegancijos ir struktūros. Astilbių gentis pasižymi dideliu įvairumu, apimančiu tiek žemaūges, dirvos dangos veisles, tiek aukštus, augalus, galinčius pasiekti iki 120 cm – 150 cm  aukštį.

Astilbės auginimas ir priežiūra

Astilbės geriausiai auga daliniame pavėsyje iki visiško pavėsio. Tokios sąlygos, kai augalas gauna filtruotą saulės šviesą arba ryto saulę ir popietės pavėsį, yra idealios miško sodams ar vietoms, apsaugotoms nuo intensyvių saulės spindulių. Nors astilbės gali toleruoti daugiau saulės, tai įmanoma tik tuo atveju, jei dirvožemis išlieka nuolat drėgnas. Tačiau karštu oru ir sausame dirvožemyje per didelis saulės poveikis gali nudeginti lapus ir sukelti augalo nuvytimą. Visiškas, gilus pavėsis, nors ir toleruojamas, gali lemti mažesnius augalus ir mažiau vešlius žiedus.

Astilbės reikalauja

Astilbės reikalauja drėgno, gerai drenuoto dirvožemio, gausaus organinių medžiagų, pavyzdžiui, lapų pelėsio ir komposto. Šis dirvožemio tipas imituoja natūralų miško paklotę, kurioje astilbės klesti. Molingą ar smėlingą dirvožemį rekomenduojama pagerinti kompostu, siekiant pagerinti jo struktūrą ir vandens sulaikymo gebą. Optimalus dirvožemio pH yra šiek tiek rūgštus, nuo 5.8 iki 6.2. Svarbu stebėti pH lygį, nes jam pakilus virš 7, gali atsirasti geležies chlorozė – maistinių medžiagų trūkumas, pasireiškiantis lapų pageltimu. Astilbės yra ypač jautrios išdžiūvimui, ypač žiedynų brendimo metu. Lapų kraštai paruduos ar susirangys, jei augalas išdžius, o esant ilgalaikei sausrai, lapija gali pereiti į ramybės būseną. Tačiau svarbu palaikyti drėgną, bet ne užmirkusį dirvožemį, kad būtų išvengta šaknų puvinio. Laistyti rekomenduojama ryte, kad augalai išdžiūtų, ir tiesiai į šaknų zoną, vengiant laistymo iš viršaus, kuris gali skatinti grybinių ligų vystymąsi.

Astilbės sodinimo laikas

Astilbes geriausia sodinti pavasarį arba rudenį, kai temperatūra yra vėsesnė ir augalas patiria mažiau streso. Reikėtų vengti sodinimo vasarą dėl astilbių jautrumo išdžiūvimui ir karščio streso. Sodinant, dirvožemis turi būti atlaisvintas iki maždaug 30 cm gylio ir praturtintas organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip kompostas, siekiant pagerinti drėgmės sulaikymą ir maistinių medžiagų prieinamumą. Augalo šaknies kaklelis turėtų būti tiesiai po dirvožemio paviršiumi. Po pasodinimo augalus reikia gausiai palaistyti, kad dirvožemis nusistovėtų aplink šaknis ir būtų užtikrintas pradinis drėgmės tiekimas. Atstumai tarp augalų turėtų būti 12–24 coliai (30–60 cm), priklausomai nuo veislės, kad būtų užtikrintas pakankamas augimas ir oro cirkuliacija. Per tankus sodinimas gali sukelti ligas ir kenkėjų problemas dėl prastos oro apykaitos.

Kaip dauginti astilbes?

Astilbės dažniausiai dauginamos dalijant, o tai yra efektyviausias ir patikimiausias būdas gauti naujų augalų. Dalijimas rekomenduojamas kas 3–5 metus pavasarį arba rudenį, siekiant palaikyti augalo gyvybingumą ir išvengti per tankaus augimo. Kasant šaknų gniužulą, jis padalijamas į mažesnes dalis, užtikrinant, kad kiekviena dalis turėtų „akį“ (augimo tašką). Padalijus pavasarį, augalus reikėtų nedelsiant pasodinti ir gerai laistyti, kol įsitvirtins šaknys. Nors kai kurios astilbių rūšys gali būti dauginamos sėklomis, tai yra sudėtingesnis procesas, o sėklos dažnai supūva prieš sudygstant. Sėklos turėtų būti sėjamos šviesoje, 17–21°C temperatūroje. Daigumas pasireiškia per 7–14 dienų, o daigai su 3–4 lapeliais būna paruošti persodinimui po 8–10 savaičių. Sėjinukai gali turėti jaunatvinį periodą, kai jie negali žydėti, ir joms reikia šalto apdorojimo (vernalizacijos) – mažiausiai 10–12 savaičių 5°C temperatūroje, kad žydėtų tolygiai. Šis procesas, apimantis specifines temperatūros ir fotoperiodo sąlygas, yra sudėtingesnis nei tiesioginė sėja, todėl sėklų dauginimas yra labiau tinkamas selekcininkams ar tiems, kurie ieško naujų hibridų, o ne masiniam sodininkystės poreikiui. Priešingai, dalijimas yra paprastesnis ir patikimesnis būdas gauti naujų augalų, užtikrinant, kad nauji augalai išlaikys motininio augalo savybes.

Kaip tręšti astilbes?

Ankstyvą pavasarį, pasirodžius naujam augimui, rekomenduojama naudoti subalansuotas, lėto atpalaidavimo trąšas, kurių sudėtis yra 5-10-5 arba 10-10-10. Fosforas yra būtinas žydėjimui, todėl jo kiekis trąšose yra svarbus. Kai kurie šaltiniai rekomenduoja antrą tręšimą vasaros viduryje arba rudenį, kai augalai formuoja žiedpumpurius, naudojant didesnį azoto kiekį turinčias trąšas.
Granuliuotas trąšas reikėtų pabarstyti ant dirvožemio, atidėjus mulčią, ir lengvai įterpti, kai dirvožemis drėgnas, bet lapai sausi. Svarbu vengti trąšų patekimo ant drėgnų lapų, nes tai gali sukelti cheminius nudegimus. Konkrečios rekomendacijos komerciniams augintojams apima nuolatinį tręšimą 100-150 ppm N, 10-20 ppm P ir 100-150 ppm K (pvz., 20-10-20) pakankamam augimui ir žydėjimui. Taip pat rekomenduojama naudoti kontroliuojamo atpalaidavimo trąšas (1 lb azoto kubiniam jardui auginimo terpės) arba 50-100 ppm nitratų nuolatinio skysto tręšimo programą. Konteineriuose auginamiems astilbių augalams reikia dažnesnio tręšimo – tirpiomis trąšomis kas dvi savaites.
Astilbės yra jautrios dideliam druskų kiekiui dirvožemyje, kuris gali pažeisti šaknis. Todėl reikia reguliariai stebėti tirpių druskų lygį ir, jei elektros laidumas (EC) pakyla virš 2.0 (naudojant 2:1 ekstrakcijos metodą), praplauti dirvožemį švariu vandeniu. Astilbių tręšimas yra glaudžiai susijęs su vandens valdymu. Trąšos turėtų būti įterpiamos į drėgną dirvožemį, vengiant patekimo ant drėgnų lapų, kad būtų išvengta nudegimų. Be to, astilbės yra jautrios dideliam druskų kiekiui , kuris gali kauptis sausame dirvožemyje. Tai pabrėžia, kad tręšimas nėra izoliuota praktika, o yra glaudžiai susijęs su vandens valdymu. Tinkamas drėgmės lygis dirvožemyje ne tik užtikrina efektyvų maistinių medžiagų įsisavinimą, bet ir sumažina druskų kaupimosi riziką, kuri gali sukelti šaknų pažeidimus ir nudegimus. Taigi, sėkmingas tręšimas priklauso nuo optimalių drėgmės sąlygų palaikymo.

Genėjimas

Nužydėjusius žiedynus galima pašalinti, kad būtų išlaikyta tvarkingesnė augalo išvaizda. Tačiau svarbu pažymėti, kad tai nepailgina žydėjimo laikotarpio. Daugelis sodininkų palieka nužydėjusius žiedynus, nes jie suteikia dekoratyvinės vertės ir struktūros sodui žiemos mėnesiais.
Seną, nuvytusią lapiją reikėtų nukirpti iki žemės lygio vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, prieš pasirodant naujam augimui. Ši praktika padeda sumažinti ligų ir kenkėjų problemas, susijusias su pūvančia lapija ir per tankiu augimu, bei atlaisvina vietą naujiems ūgliams. Genėjimui reikėtų naudoti švarius ir aštrius įrankius, kad būtų išvengta augalo pažeidimų ir ligų plitimo.

Mulčiavimas

Gausus organinio mulčio, pvz., susmulkintos žievės, lapų pelėsio ar komposto, sluoksnis aplink astilbių pagrindą yra labai naudingas. Mulčias padeda išlaikyti dirvožemio drėgmę, slopina piktžolių augimą, palaiko vėsesnę šaknų temperatūrą ir laikui bėgant prideda organinių medžiagų į dirvožemį.

Astilbė žiemą

Astilbės yra visiškai atsparios šalčiui ir lengvai peržiemoja daugumoje savo atsparumo zonų. Jos yra žoliniai augalai, kurie žiemą nunyksta, o pavasarį vėl atgyja. Svarbu užtikrinti labai gerai drenuotą dirvožemį žiemą, kad būtų išvengta šaknų puvinio dėl drėgmės pertekliaus. Kultūrinė praktika apima organinio mulčio sluoksnio uždėjimą rudenį, siekiant išsaugoti dirvožemio drėgmę ir pagerinti jo struktūrą. Konteineriuose auginamiems augalams rekomenduojama apkarpyti iki 2 colių virš konteinerio krašto ir sugrupuoti vazonus šaltame rėme arba šiltnamyje, o šaltesnėse zonose – uždengti apsaugine danga.

Astilbės ligos ir jų simptomai

Miltligė (lot. Erysiphe) yra potenciali astilbių problema. Jos simptomai pasireiškia kaip balta, miltelių pavidalo apnaša ant lapų. Ši liga klesti esant drėgnoms, bet sausoms sąlygoms (t. y., didelei oro drėgmei, bet sausam lapų paviršiui) ir prastai oro cirkuliacijai tarp augalų.

Šaknų puvinys (lot. Thielaviopsis basicola) sukeltas grybo Thielaviopsis basicola (dar žinomo kaip Berkleyomyces basicola), yra rimta liga, galinti paveikti astilbes. Pažeistos šaknys tampa juodos ir pūvančios. Virš žemės esantys simptomai apima augimo sulėtėjimą (stunting), chlorozę (lapų pageltimą), augalo nykimą ir nuvytimą. Ši liga dažnai klaidingai diagnozuojama kaip maistinių medžiagų trūkumas. Grybas plinta dirvožemiu ir vandeniu per sporas (konidijas ir chlamidosporas), kurios yra atsparios ir gali išgyventi dirvožemyje ilgus metus. Grybiniai uodeliai ir pakrančių musės taip pat žinomi kaip sporų platintojai. Vėsios temperatūros (13–16°C), šarminis dirvožemio pH ir užmirkęs dirvožemis sukuria idealias sąlygas ligos vystymuisi.

Fuzariozinis vytulys (lot.Fusarium oxysporum) yra patogenas, pažeidžiantis augalo vandens indus ir sukeliantis nuvytimo simptomus, dažnai pasireiškiančius vienoje augalo pusėje. Lapai gali pagelsti, susisukti, paruduoti ir nukarti, o perpjovus stiebą prie pagrindo, matomi parudavę vandens indai. Simptomai gali būti panašūs į Verticillium vytulio, todėl tiksliai diagnozei reikalingas laboratorinis tyrimas. Nors astilbės minimos kaip galimai pažeidžiamos vytulio , specifiniuose Fusarium oxysporum tyrimuose astilbės nėra įvardijamos kaip pagrindinės jautrios šeimininkės. Tai gali reikšti, kad astilbės yra jautresnės bendram vytuliui dėl streso, o ne konkrečiai šiai Fusarium formai.

Astilbės kenkėjai

Juodieji vynmedžio straubliukai (Otiorhynchus sulcatus) kelia grėsmę astilbėms. Suaugėliai palieka būdingus „popieriaus skylamušio“ formos įpjovimus lapų kraštuose, tačiau didžiausią žalą daro lervos (grubs), kurios minta šaknimis ir augalo vainiku ramybės periodu. Didelė invazija gali sumažinti augalo gyvybingumą ir net sukelti mirtį.

Voratinklinės erkės (pvz., Tetranychus urticae) gali užpulti astilbes. Jų simptomai apima lapų balinimą, taškuotumą, bronzavimą, susirangymą ir voratinklių atsiradimą. Sunkios invazijos gali sukelti lapų kritimą ir bendrą augalo gyvybingumo sumažėjimą. Voratinklinės erkės klesti karštomis, dulkėtomis sąlygomis ir ant vandens streso patiriančių augalų.

Lapų ir šaknų gumbų nematodai gali sukelti augalų stresą ir augimo sulėtėjimą, bet pačio augalo nenumarina.

Astilbės yra vienas iš nedaugelio augalų, kurių šliužai neliečia. Jos yra atsparios šiems kenkėjams , todėl yra puikus pasirinkimas pavėsio zonoms, kur šliužai ir sraigės linkę telktis. Nors šliužai ir sraigės palieka gleivių pėdsakus ir netaisyklingas skylutes lapuose , astilbės dėl savo savybių dažniausiai išlieka nepažeistos.

Šaltiniai:
https://plantdetectives.com/pages/the-astilbe-guide
https://ipps.org/uploads/docs/51_112.pdf
https://hgic.clemson.edu/how-to-grow-and-care-for-astilbe/
https://www.almanac.com/plant/astilbe