Ruda dėmė ant fikuso lapo nėra liga pati savaime, o veikiau simptomas – vizualus lokalizuotos ląstelių mirties, vadinamos nekroze, požymis. Tai yra universalus augalo fiziologinis atsakas į įvairius nepalankius veiksnius, arba stresorius. Šie stresoriai skirstomi į dvi pagrindines grupes: abiotinius (negyvosios gamtos veiksniai, tokie kaip netinkamas laistymas, apšvietimas, temperatūros svyravimai) ir biotinius (gyvosios gamtos veiksniai, pavyzdžiui, grybelinės ir bakterinės ligos, kenkėjų antpuoliai). Dėmės atsiradimas signalizuoja, kad augalas nebesugeba palaikyti vidinės pusiausvyros (homeostazės) dėl išorinio poveikio, kuris sutrikdo gyvybiškai svarbius procesus, tokius kaip vandens balansas, maisto medžiagų pasisavinimas ar fotosintezė.

Svarbiausi straipsnio punktai

• Perlaistymas – tai dažniausia priežastis. Dėl drėgmės perteklio pradeda pūti šaknys, o ant lapų atsiranda rudos, minkštos dėmės.
• Perdžiovinimas – ilgai nelaistomo fikuso lapų kraštai ir galiukai paruduoja, tampa sausi ir trapūs.
• Sausas oras – dėl per sauso patalpų oro (ypač šildymo sezono metu) džiūsta ir ruduoja lapų galiukai.
• Saulės nudegimai – laikant fikusą tiesioginėje saulėje, ant lapų atsiranda sausos, gelsvos ar rusvos nudegimo dėmės.
• Ligos ir kenkėjai – rudas dėmes taip pat gali sukelti grybelinės infekcijos (pvz., antraknozė) ar kenkėjai (pvz., miltuotieji skydamariai).

Atskirti priežastis nuo simptomų

Viena iš didžiausių klaidų, kurias daro augalų augintojai, yra simptomo gydymas, nenustačius tikrosios jo priežasties. Daugelis skirtingų problemų gali sukelti vizualiai labai panašias dėmes. Pavyzdžiui, ruduojantys lapų kraštai gali būti ir nepakankamo laistymo, ir kalio trūkumo, ir per didelės druskų koncentracijos substrate požymis. Todėl efektyvus problemos sprendimas reikalauja ne tik atpažinti dėmę, bet ir atlikti nuoseklų tyrimą, įvertinti laistymo režimą, apšvietimo sąlygas, substrato būklę, apžiūrėti, ar nėra kenkėjų, ir atkreipti dėmesį į kitus, kartais subtilesnius, požymius.

Rudų dėmių klasifikacija ir pirminė identifikacija

Norint tiksliai nustatyti rudų dėmių priežastį, pirmiausia reikia atidžiai įvertinti jų išvaizdą, vietą ant lapo ir augalo bei kitus lydinčius požymius. Šis skyrius pateikia vizualinę dėmių klasifikaciją, kuri padės atlikti pirminę diagnozę.

Sausos, trapios, šviesiai rudos arba išblukusios dėmės ir pakraščiai
Dėmės dažniausiai lokalizuojasi lapų galiukuose arba pakraščiuose. Pažeistas audinys yra sausas, trapus, lengvai lūžta. Lapai gali riestis arba atrodyti susiraukšlėję. Kartais dėmės pasireiškia kaip išblukusios, balkšvos ar gelsvai rudos zonos, ypač tose lapo dalyse, kurias pasiekia intensyvi šviesa. Nepakankamas laistymas – ruduoja ir džiūsta lapų kraštai, visas lapas gali atrodyti suglebęs, tačiau liesti jis yra plonas ir primena popierių. Augalas praranda turgorą. Žema oro drėgmė – tai ypač būdinga šildymo sezono metu. Pirmiausia pažeidžiami jautriausi lapų galiukai, kurie paruduoja ir tampa traškūs. Saulės nudegimas, kai ant lapų atsiranda išblukusios, balkšvos, gelsvos ar šviesiai rudos dėmės tose vietose, kurias tiesiogiai apšviečia saulės spinduliai. Pažeista vieta yra sausa ir trapi.[https://plantify.co.za/blogs/my-plant-decor/why-is-your-ficus-dropping-leaves-a-simple-guide-to-understanding-and-managing-leaf-loss-in-ficus]

Tamsiai rudos arba juodos, minkštos, drėgnos arba riebaluotos dėmės
Dėmės yra tamsios, nuo sodriai rudos iki juodos spalvos. Pažeistas audinys dažnai būna minkštas, purus, gali atrodyti permirkęs vandeniu ar riebaluotas. Šios dėmės linkusios greitai plisti ir gali apimti didelę lapo dalį ar net visą lapą. Dažnai pažeidimai prasideda nuo apatinių, senesnių lapų arba nuo lapo pagrindo prie lapkočio. Perlaistymas ir šaknų puvinys – tai klasikinis šios problemos požymis. Ant lapų atsiranda tamsios, plintančios dėmės, lapai gelsta ir krenta, nors substratas vazone yra nuolat drėgnas. Išėmus augalą iš vazono, matomos rudos, minkštos, nemalonaus kvapo šaknys. Bakterinė infekcija (Xanthomonas, Pseudomonas) – kai dėmės dažnai būna vandeningos, tarsi permirkusios, kampuotos formos, nes jų plitimą riboja lapo gyslos. Vėliau jos tamsėja, aplink jas gali susidaryti ryški geltona aureolė. Antraknozė (ankstyva stadija) – kai kurios grybelinės ligos, pavyzdžiui, antraknozė, gali prasidėti kaip riebaluotos, tamsios dėmės, prieš joms įgaunant būdingą koncentrinių žiedų struktūrą.[https://edis.ifas.ufl.edu/publication/PP308]

Maži, gausūs, tamsūs taškeliai ar dėmelės (kartais su Aureole)
Ant lapų paviršiaus išsibarsto daugybė smulkių, apvalių ar netaisyklingos formos taškelių. Jų spalva gali varijuoti nuo juodos ir rudos iki rausvos ar purpurinės. Kartais aplink dėmeles matoma šviesesnė, gelsva aureolė.
Grybelinės dėmėtligės (Cercospora, Phyllosticta) – šie grybai sukelia apvalias arba netaisyklingas dėmeles, kurios dažnai turi tamsesnį kraštą ir šviesesnį centrą, primenantį „varlės akį”. Voratinklinių erkių pažeidimai, kai ant lapo paviršiaus, ypač viršutinėje pusėje, matomi smulkūs, gelsvi ar rusvi taškeliai – tai išsiurbtų ląstelių vietos. Atidžiai apžiūrėjus apatinę lapo pusę, galima pastebėti plonytį voratinklį ir pačius kenkėjus. Edema (Oedema) kai dėl perlaistymo ir prastos oro cirkuliacijos augalo ląstelės persipildo vandeniu ir sprogsta. Tose vietose, dažniausiai apatinėje lapo pusėje, susidaro maži, vandeningi, vėliau sukamštėję rudi gumbeliai ar pūslelės.[https://www.thespruce.com/fiddle-leaf-fig-brown-spots-8410044]

Didelės, netaisyklingos, nekrotinės zonos (kartais su koncentriniais žiedais)
Ant lapų formuojasi didelės, plintančios negyvo audinio (nekrozės) zonos. Dėmės gali būti netaisyklingos formos arba apvalios, su aiškiai matomais koncentriniais, tamsesniais ir šviesesniais žiedais, kurie primena taikinį.
Antraknozė (Colletotrichum, Glomerella) – tai klasikinis šios grybelinės ligos požymis. Dėmės dažnai prasideda nuo lapo krašto arba galiuko, yra šiek tiek įdubusios. Koncentriniai žiedai yra labai būdingas bruožas. Esant didelei drėgmei, dėmių centre gali formuotis rausvos arba oranžinės spalvos sporų masės. Botrytis (Kekerinis Puvinys) sukelia dideles, vandeningas, rudas dėmes, kurios labai greitai plečiasi. Esant didelei drėgmei ir prastai ventiliacijai, pažeistos vietos pasidengia pilku, puriu pelėsiu. Cheminis nudeginimas, kai per didelė trąšų ar pesticidų koncentracija gali „išdeginti” lapų audinius, palikdama dideles, netaisyklingos formos rudas, nekrotines dėmes.

Specifiniai spalvos pokyčiai, vedantys į rudavimą
Prieš atsirandant rudoms nekrotinėms dėmėms, lapai ar jų dalys pirmiausia pakeičia spalvą – pagelsta. Geltonumas gali būti tolygus, pasireikšti tarp gyslų arba tik lapo pakraščiuose. Šis procesas dažnai būna lėtesnis.
Maisto medžiagų trūkumas. Geležies chlorozė kai jauni lapai pagelsta, tačiau jų gyslos išlieka ryškiai žalios. Tai vadinama tarpgysline chloroze. Kalio (K) trūkumas – pirmiausia pažeidžiami senesni, apatiniai lapai. Jų kraštai pagelsta, vėliau paruduoja ir nudžiūsta, o lapo centrinė dalis ir gyslos ilgiau išlieka žalios. Azoto (N) trūkumas – apatiniai, seniausi lapai tolygiai pagelsta, pradedant nuo galiuko, ir galiausiai nukrenta. Augimas būna sulėtėjęs.
Fosforo (P) trūkumas – retesnis atvejis. Lapai gali įgauti neįprastai tamsų, melsvai žalią atspalvį, augimas sulėtėja. Vėliau gali atsirasti nekrotinių, rudų dėmių. Natūralus senėjimas – tai normalus fiziologinis procesas. Apatiniai, seniausi lapai palaipsniui gelsta ir nukrenta, užleisdami vietą naujam augimui. Šis procesas vyksta lėtai, ne masiniu mastu, ir neturėtų kelti nerimo, jei bendra augalo būklė yra gera.[https://plantura.garden/uk/houseplants/ficus-benjamina/ficus-benjamina-care]

Nustačius pirminę diagnozę pagal vizualinius požymius, būtina gilintis į kiekvienos problemos esmę, suprasti ją ir taikyti tikslingas gydymo priemones.

Dažniausiai rudų dėmių atsiradimą lemia ne ligos, o netinkamos auginimo sąlygos. Sveikas, stiprus augalas turi gerą imunitetą ir yra atsparesnis patogenams. Tuo tarpu stresą patiriantis fikusas tampa lengvu grobiu. Pavyzdžiui, per sausas oras ne tik tiesiogiai kenkia lapams, bet ir sukuria idealias sąlygas plisti voratinklinėms erkėms. Perlaistymas ne tik sukelia šaknų puvinį, bet ir atveria vartus įvairioms grybelinėms infekcijoms. Todėl pirmiausia reikia įvertinti ir koreguoti priežiūros režimą. Laistymas yra vienas svarbiausių ir sudėtingiausių fikuso priežiūros aspektų. Tiek drėgmės perteklius, tiek jos trūkumas sukelia rimtų fiziologinių sutrikimų.

Perlaistymas ir šaknų puvinys
Nuolat šlapiame substrate trūksta oro. Perteklinė drėgmė išstumia deguonį, o tai sukelia šaknų asfiksiją (uždusimą). Be deguonies šaknų ląstelės žūsta ir pradeda pūti. Negyvi audiniai tampa puikia terpe daugintis dirvožemyje esantiems oportunistiniams grybams, tokiems kaip Phytophthora, Pythium ir Rhizoctonia. Pažeistos, pūvančios šaknys nebegali tiekti vandens ir maisto medžiagų į antžeminę augalo dalį. Dėl šios priežasties, paradoksalu, perlaistytas augalas gali rodyti vytimo požymius, panašius į tuos, kuriuos sukelia sausra. Tamsios, minkštos dėmės ant lapų atsiranda dėl sutrikusios vandens apykaitos ir toksinų, kuriuos išskiria puvimo procesas, kaupimosi audiniuose.
Kokie simptomai? Tamsiai rudos ar juodos, minkštos, plintančios dėmės, ypač ant apatinių lapų. Lapai gelsta ir masiškai krenta, nors substratas yra drėgnas. Gali būti juntamas nemalonus puvėsių kvapas iš vazono, o augimas visiškai sustoja.
Kaip gydyti ir atgaivinti? Nedelsiant nutraukti laistymą. Atsargiai išimti augalą iš vazono ir nuvalyti kuo daugiau seno, šlapio substrato. Kruopščiai apžiūrėti šaknų sistemą. Visas rudas, minkštas, glebias, tuščiavidures ar lengvai trūkinėjančias šaknų dalis reikia nupjauti aštriu, steriliu įrankiu (pvz., žirklėmis ar peiliu) iki sveiko, balto audinio. Sveikas šaknis rekomenduojama apdoroti fungicido tirpalu. Tam puikiai tinka sisteminis fungicidas „Previcur Energy”, kurio veikliosios medžiagos (propamokarbas ir fosetilas) yra efektyvios prieš dirvožemio patogenus, sukeliančius šaknų puvinius. Persodinti augalą į visiškai šviežią, purų, gerai drenuojantį substratą ir švarų, tinkamo dydžio vazoną su geromis drenažo skylėmis. Po persodinimo laistyti labai saikingai, leidžiant substratui beveik visiškai išdžiūti tarp laistymų. Geriau laistyti rečiau, bet gausiau, kad sudrėktų visas šaknų gniužulas, o ne dažnai ir po truputį.[https://bloomscape.com/plant-care/houseplant-care-whats-wrong-with-my-fiddle-leaf-fig/]

Nepakankamas laistymas
Kai augalui trūksta vandens, jo ląstelės praranda turgorą – vidinį slėgį, kuris palaiko audinių standumą. Augalas pradeda vysti. Siekdamas išsaugoti gyvybiškai svarbią drėgmę, augalas pirmiausia apriboja vandens tiekimą į labiausiai garinančias dalis – lapų kraštus ir galiukus, kurie dėl to nudžiūsta. Kokie simptomai? Ruduojantys, sausi, trapūs ir traškūs lapų kraštai bei galiukai. Lapai vysta, raukšlėjasi, atrodo suglebę. Augimas sulėtėja, o smarkiai išdžiūvęs substratas gali atšokti nuo vazono sienelių, todėl laistant vanduo prabėga pro kraštus, nesudrėkindamas šaknų.
Koks gydymas? Drėgmę reikia atstatyti palaipsniui. Vietoj to, kad iškart piltumėte didelį kiekį vandens, efektyvesnis būdas yra pamerkti visą vazoną į indą su kambario temperatūros vandeniu 15–30 minučių. Taip substratas turės laiko tolygiai ir pilnai prisigerti drėgmės. Po to būtina leisti vandens pertekliui visiškai nuvarvėti.

Nudeginimas saulėje
Per daug intensyvūs, tiesioginiai saulės spinduliai, ypač vidurdienį, sukelia lapų audinių perkaitimą. Ultravioletiniai (UV) spinduliai pažeidžia jautrias chlorofilo molekules ir sukelia ląstelių žūtį. Ypač jautrios yra margalapės fikusų veislės, kurių baltos arba kreminės spalvos lapų dalys neturi apsauginio pigmento melanino.
Kokie simptomai? Ant lapų, kurie gauna daugiausiai tiesioginės saulės, atsiranda išblukusios, balkšvos, gelsvos ar šviesiai rudos, sausos dėmės. Pažeista vieta atrodo kaip „išdeginta”.
Koks sprendimas? Augalą reikia nedelsiant perkelti į vietą su ryškia, bet išsklaidyta šviesa. Tam puikiai tinka vieta prie rytinio lango arba toliau nuo pietinio ar vakarinio lango, kur šviesą filtruoja plona užuolaida. Nudegę lapai nebeatsigaus ir nepažaliuos. Juos galima nugenėti estetiniais sumetimais, tačiau jei pažeista tik nedidelė lapo dalis, geriau jį palikti, kad augalas neprarastų fotosintezės ploto.

Šaltis ir skersvėjai
Fikusai, kaip tropiniai augalai, yra labai jautrūs staigiems temperatūros pokyčiams ir šaltam orui. Šaltas skersvėjis (pvz., nuo atidaryto lango žiemą) arba staigus temperatūros kritimas pažeidžia ląstelių membranas, sutrikdo vandens ir maisto medžiagų apykaitą.
Kokie simptomai? Ant lapų atsiranda didelės, netaisyklingos formos pageltusios ar rudos dėmės. Augalas gali staiga numesti daug lapų, net ir žalių. Jauni, besiskleidžiantys lapai gali deformuotis, atsirasti įtrūkimų.
Koks sprendimas? Fikusą reikia laikyti stabilioje aplinkoje, atokiau nuo dažnai varstomų durų, langų, oro kondicionierių ar šildymo prietaisų. Optimali temperatūra yra tarp 18–26°C, ir ji neturėtų nukristi žemiau 15–16°C.

Dirvožemio pH ir substrato medžiagos

Daugelis augintojų substratą suvokia tik kaip terpę, laikančią augalą vertikaliai. Tačiau iš tiesų tai yra sudėtinga ekosistema, kurios fizikinės savybės (aeracija, drenažas) ir cheminės savybės (pH, druskų koncentracija) tiesiogiai lemia šaknų sveikatą, o kartu ir viso augalo būklę. Problemos, kurios kyla substrate, dažnai pirmiausia pasireiškia kaip rudos dėmės ant lapų. Tai yra esminis ryšys, jungiantis nematomą priežastį (pvz., netinkamą pH) su matomu simptomu (pvz., chlorozinėmis dėmėmis). Substrato valdymas yra ne mažiau svarbus nei laistymas ar tręšimas.
Dirvožemio pH, rodantis jo rūgštingumą ar šarmingumą, veikia kaip cheminis reguliatorius, lemiantis, kurios maisto medžiagos bus ištirpusios vandenyje ir prieinamos augalo šaknims. Jei pH yra netinkamas konkrečiam augalui, net ir trąšiame substrate esančios maisto medžiagos gali būti „užrakintos” chemiškai neprieinamoje formoje, ir augalas patirs badą. Fikusams optimalus pH yra silpnai rūgštus arba neutralus, svyruojantis tarp 6.0 ir 7.0.
Geležies (Fe) ir mangano (Mn) chlorozė – šarminėje aplinkoje (kai pH > 7.2), geležis ir manganas, būtini chlorofilo sintezei, tampa netirpūs ir augalui neprieinami. Būdingiausias požymis yra tarpgyslinė chlorozė – jauni, viršūniniai lapai pagelsta, tačiau jų gyslos išlieka ryškiai žalios. Negydant, pageltę audiniai gali nekrotizuoti ir paruduoti.
Koks sprendimas? Greita pagalba – purkšti arba laistyti geležies chelatų tirpalu. Chelatai yra organinės molekulės, kurios „apgaubia” geležies joną ir padaro jį prieinamą augalui platesniame pH diapazone. Ilgalaikis sprendimas yra substrato pH koregavimas persodinant į tinkamą mišinį arba naudojant rūgštinančias trąšas.

Kalio  trūkumas
Pirmiausia pažeidžiami senesni, apatiniai lapai. Jų kraštai pagelsta, vėliau paruduoja ir nudžiūsta, o lapo vidurinė dalis ir pagrindinės gyslos ilgiau išlieka žalios. Koks sprendimas? Tręšti subalansuotomis kompleksinėmis trąšomis, kuriose yra pakankamas kalio kiekis (trečiasis skaičius N-P-K formulėje).

Mineralinių druskų kaupimasi
Laistant kietu vandentiekio vandeniu ir reguliariai tręšiant, ypač jei drenažas prastas, substrate palaipsniui kaupiasi mineralinės druskos. Didelė druskų koncentracija dirvožemio tirpale sukuria didesnį osmosinį slėgį nei augalo šaknų ląstelėse. Dėl to vanduo, užuot judėjęs į šaknis, yra „ištraukiamas” iš jų, sukeldamas fiziologinę sausrą, dehidrataciją ir šaknų ląstelių pažeidimus, net jei substratas yra akivaizdžiai drėgnas.
Kokie simptomai? Labai panašūs į nepakankamo laistymo – ruduojantys ir džiūstantys lapų galiukai bei kraštai, sulėtėjęs augimas. Papildomas požymis – baltos arba gelsvos kietos apnašos ant substrato paviršiaus ar vazono kraštų.
Koks sprendimas? Substrato praplovimas – tai būtina profilaktinė procedūra. Kas 3-6 mėnesius augalą reikia pastatyti duše, vonioje ar lauke ir gausiai lieti minkštu, kambario temperatūros vandeniu (geriausiai tinka lietaus, filtruotas arba bent parą pastovėjęs vandentiekio vanduo). Vandens kiekis turėtų būti maždaug 2-4 kartus didesnis nei vazono tūris. Vanduo turi laisvai ištekėti pro drenažo skyles, kartu ištirpindamas ir pašalindamas susikaupusias druskas. Po procedūros leisti augalui gerai nuvarvėti.

Susiję straipsniai su fikusu:
Kaip prižiūrėti ir auginti stambialapį fikusą?
Kodėl jūsų fikusas meta lapus
Fikuso priežiūros auksinės taisyklės